Klausimas
Sveiki, dukra netrukus baigs vidurinę mokyklą, ruošiasi stoti į universitetą. Tuo pačiu ji pareiškė norą palikti mūsų namus ir kraustytis gyventi pas ketveriais metais vyresnį savo vaikiną. Dukra nedirba, vaikinas ją išlaikytų. Gyvename sostinėje, todėl tikėjomės, kad baigusi mokyklą dukra nesikraustys iš namų tol, kol baigs universitetą. Baiminamės, kad išėjusi iš namų nesugebės pradėti savarankiško gyvenimo - juk jai tik 19 metų. O jei neplanuotai pastos, nebaigs mokslų, kuriuos mes ruošiamės finansuoti? Esame pasimetę.
Pataria psichologas
Dr. Marius Daugelavičius
www.psichologas.org
Jūsų nerimas yra visiškai suprantamas. Tėvams vaikai visuomet lieka vaikais, kad ir kokie suaugę jie būtų... Sąmonėje giliai įsirėžę, kad ta mergaitė yra maža, miela, bet nesavarankiška, ja reikia rūpintis ir globoti. Deja, laikas bėga, vaikai užauga ir nori pradėti gyventi savarankiškai, patys priimti sprendimus, būti atsakingi už savo gyvenimą. Ir tai yra jų teisė – gyventi gyvenimą taip, kaip jie tai sugeba. Tiesa, baisu, kad vaikas nesugebės. Tačiau nedarydami klaidų negalime eiti į priekį. Iš klaidų mes mokomės. Nedaryti jų galima tik vienu atveju – jei nieko nedarome. Tačiau tokiu atveju mes nesuaugame, neiname į priekį ir liekame sukaustyti baimės bei nesavarankiškumo...
Prasminga peržengti savo baimes ir paleisti vaikus į gyvenimą – tik taip jie išmoks gyventi bei prisiimti atsakomybę už save. Jei amžinai juos globosime, rūpinsimės (be abejo, vedami geriausių ketinimų!), jie ir liks maži vaikai, bijantys realaus pasaulio. Ir tada mūsų globa, kontrolė ir vadovavimas tęsis iki pat senatvės... Ar tikrai to reikia ? Dažniausiai tai nieko gero neduoda, vaikai ima priešintis, įsižeidinėti, prasideda konfliktai ir santykių atšalimas. Mes taip pat įsižeidžiame – juk norime tik gero, o jie taip reaguoja. Bet prisiminkime save jaunystėje – taip norėjosi eiti, daryti, galvoti savo galva! Suteikime savo vaikams tokią dovaną – leiskime jiems gyventi! Ir pamatysime, kad gyvenimas dosniai atsilygina už tokią drąsą ir dosnumą.


Komentarai: