Tikro gyvenimo romansas

Dainininkė Judita Leitaitė scenoje – tai gyvenimo šventė: žavi, jausminga, gundanti, pašėlusi. Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė –  ne tik viena universaliausių ir aktyviausių Lietuvos atlikėjų. Meistriškumu ji dalijasi su B.Dvariono muzikos mokyklos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LTMA) studentais. Žavi moteris gyvenime patyrė visko: ir aukščiausių valdžios įvertinimų – Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius, ir neblėstančią žiūrovų meilę, ir netekčių, ir akistatą su mirtimi.

Ar kartais nebūna apmaudu, kad gimėte per anksti? Nepriklausomybė geriems Lietuvos dainininkams plačiai atvėrė duris. Su savo balsu, darbštumu ir charizma galėtumėte dirbti garsiausiuose pasaulio teatruose.

Tiesą sakant, niekada apie tai nesusimąsčiau. Šaukštai po pietų. Nors aš ir taip pamačiau labai daug pasaulio, daug kur buvau ir daug kur dainavau ir tai, ką norėjau. Visada sugebėjau išnaudoti esamas galimybes, dirbau, ir nebuvo laiko dejuoti ar verkšlenti. Ir dabar vyksiu koncertuoti į Švediją, vesti meistriškumo kursų į Krasnojarską. Labai daug dainuoju  Lietuvoje. Panoteriai – ar jums tai ką nors sako? Tai vietovė Jonavos rajone. Man labai patinka provincija ir jos giliausi užkampiai. Ten žmonės iš tikro labai ištroškę muzikos, šventės, bendravimo. Mielai dainuoju ne tik filharmonijoje bet ir atokioje mokykloje ar senelių namuose.

Dabar dainuoja ir apie tai išmano visi. Ir ne tik prie stalo, o televizijoje, koncertų salėse, arenose.  Ar Jūsų, profesionalės, tai netrikdo?

Tegu dainuoja. Žmonės ilgainiui atsirinks kas tikra. Tikras talentas sublizgės ir pelenuose. O smarkiai reklamuojamos žvaigždutės užgęsta taip pat greitai, kaip ir sužimba.

Romansas – mėgstamiausias Jūsų žanras. Ar daug Jūsų gyvenime yra buvę romansuose apdainuotų dramų?

Buvo. Visko buvo. Ir dėl nieko nesigailiu. Kartais, kai nėra bėdų, jas išsigalvoju. Juokauju. Aš labai daug skaitau.  Knygose randu tokių situacijų, kurių jausmus perkeliu į dainuojamus romansus. Kas yra romansas? Dažniausia nostalgiška istorija su liūdna pabaiga. Tai puiki proga moteriai išlieti savo jausmus. Dažnai romansus dainuoju Rusijoje. Dainuoju su baime, nes slavus sunku pralenkti šiame žanre. Tačiau sulaukiu kuo geriausių vertinimų.

Tačiau be asmeninės patirties būtų sunku įsijausti?

Man labai patinka maestro Virgilijaus Noreikos mintis, kad svarbiausia dainininkui yra protas. O asmeninė patirtis... Kiek kartų operos daininkui tenka vaidinti raganas, karalius, velnius. O kiek kartų tenka mirti. Visko nepatirsi.

Vis netyla šnekos apie Euroviziją ir tviskantį Baku, kuriame vyko konkursas. Kaip pasikeitė šis miestas, kur 1987-aisiais Jūs laimėjote pirmąjį visasąjunginį M.Glinkos konkursą?

Iš televizoriaus ekrano Baku dabar sudaro blizgančio didmiesčio įspūdį. Viską daro pinigai. O tuo metu, kai ten dainavau, tai buvo paprastas miestas. Eini Kaspijos pakrante, vyrai krantinėje žaidžia bilijardą, žmonės ramiai šnekučiuojasi, tingiai slankioja katės. Galybė kačių. Beje, ir dabar pasitraukus puskilometrį nuo stiklo dangoraižių ir krištolinės Eurovizijos arenos gali pamatyti tokių lūšnynų… Man apie tai pasakojo Euroviziją stebėjęs Edmundas Seilius. O pati Eurovizija – loterija. Laimės dalykas.

Rimti kritikai, tituluojantys Jus geriausiu Lietuvos mecosopranu, buvo labai nustebinti 2008-aisias išvydę Juditą Leitaitę televizijos projekte „Žvaigdžių duetai“.

Iš prigimties esu labai smalsi. Paskambino man projekto vadybininkė ir paprašė pagalbos – skubiai surasti pamainą netikėtai iškritusiai porai. Pasisiūliau pati, bet su sąlyga, kad partneris bus uniformuotas vyras. Iš tikro - pajuokavau, bet jau kitą dieną mano pasirinkimui buvo pristatyti trys policininkai. Pasirinkau policijos komisarą Džeraldą Striaupą. Taip netikėtai patekau į nepažįstamą kompaniją, įgijau įdomios naujos patirties. Buvo smagu.

Jums patinka uniformuoti vyrai?

Patinka policininkai, karininkai, jūreiviai, gaisrininkai, chirurgai, kunigai, vienuoliai… Forma vyrui suteikia paslapties. 

O kas Jums nepatinka Lietuvos vyruose?

Turbūt jie taip auklėti, kad neparodo moteriai pakankamai dėmesio: nepasako komplimento, nepaduoda rankos. Už  tai mūsų moterys per atostogas taip atsigauna Turkijoje. Nereikia nei Turkijos – pakanka Lenkijos ir net Rusijos. Ten moteris visada pasijunta moterimi.

Ar Lietuvos moterys myli save, kad sulauktų ir kitų meilės?

Jei pats savęs nemylėsi, tai nesulauksi meilės ir iš kitų. Graudu, bet vyresnio amžiaus moterys, ypač pensininkės, visai sunykę. Palyginkit jas su skandinavėm, vokietėm ar amerikietėm. Aišku, daug ką lemia gyvenimo salygos. Kažkada paklausiau dviejų savo ištekėjusių draugių, ką jos darytų išlošusios milijoną. Abi atsakė tą patį: „Nusipirkčiau butą ir išeičiau gyventi atskirai“.

Kokiom avantiūrom po „Žvaigždžių duetų“ esate pasiryžusi dar? Gal šoktumėt su parašiutu ar nertumėte į Raudonosios jūros koralų gelmes?

Iššūkiams turi praeiti šiek tiek laiko po kraupios avarijos, kurią patyriau 2010-ųjų pradžioje. Įveikiau baimę ir vėl pradėjau pati vairuoti automobilį. Tiesa, ne piko valandomis, ne Vilniaus centre, bet baimę įveikiau.

Koks Jums pasirodė pasaulis po tos kraupios avarijos – akistatos su mirtimi?

Supratau, kad mane sergi angelai  – daug kas priklauso nuo Dievo. Pamačiau kas yra mano tikri draugai – jų parama labai svarbi. Suvokiau, kad kiekviena diena gali tapti paskutine ir iš jos turi pasiimti viską, kas yra geriausia. Niekada nesuprasiu tų, kurie vegetuoja, geria, vartoja narkotikus ir zyzia kad nėra ką veikti. Pasaulis kupinas vertybių: galima pačiam piešti ar lankyti kitų parodas, šokti, dainuoti, sodinti, auginti gėles. Jei esi vienišas – pasirūpink tokiais pačiais senelių ar vaikų namuose.

Antrą dešimtmetį gyvename nerimastingais permainų laikais, kuomet moterys paramos ieško pas būrėjas, astrologes, horoskopų sudarinėtojas. Ar tikite jų galiomis, ar teko pasinaudoti jų paslaugomis?

Kažkada vien iš smalsumo buvau nuėjusi pas būrėją. Tai –  niekai. Netikėkite jokiais pranašais – tai yra pinigų plovimas. Dabar sunku gyventi. Moterys nori paguodos, joms reikia paramos. O būrėjos – psichologės: žino ką reikia pasakyti. Už pinigus. Bet atjautai yra artimieji, draugai. Netikiu būrėjomis ir netikėsiu. Netikėkite ir jūs.

Esate ne tik dainininkė, bet ir pedagogė. Kokia ta naujoji Lietuvos dainininkų karta?

Niekas iš esmės nesikeičia. Tai dar sykį patvirtino ne tik mano gyvenimo patirtis, bet ir dabar skaitoma knyga apie Bizantijos laikus. Pagrindinės gyenimo vertybės visada tos pačios, o gyvenimo perversmai sukasi ratu. Mokinių ateina įvairių: vieni gabūs, kiti darbštūs… Esmė ta pati – reikia labai daug dirbti ir stengtis, bet jei tau Dievas nedavė kibirkšties, liksi vidutinybė, kurių daug.

Esate labai aktyvi ir produktyvi dainininkė. Ar dėl to nenukentėjo šeima?

Aišku, kad nukentėjo. Skaudėjo širdį, kai dėl gastrolių pirmą kartą reikėjo palikti trijų mėnesių Dainių. Tačiau mano vaikai niekuomet nestokojo rūpesčio. Visada buvo seneliai, tetos, auklės. Kamuodavo širdperša, kad mano artimi žmonės negali svečiose šalyse pamatyti to, ką aš matau.

O ar tai netapo viena iš skyrybų priežasčių?

Tai buvo seniai ir nebenoriu to prisiminti.

Skausmingos skyrybos, kraupi avarija ir kiti įvykiai, apie kuriuos mes nežinom. O Jūs –  kaip visada: žavi, koketiška, optimistiška, romantiška, gundanti. Iš kur tas gyvenimo parakas?

Aš ne visada tokia, kokia scenoje. Pavargstu, namuose būnu ir liūdna. Ir man skauda, pikta. Nežinau... Bet visa tai tęsiasi tol, kol neišeinu į sceną ir nepradedu dainuoti. Juk žmonės irgi turi problemų ir į mano koncertą ateina atgaivos. Negaliu jų nuvilti, turiu atiduodi viską, ką turiu geriausio. Ir pati be scenos negaliu – tai narkotikas.