Giedrius Gustas. Vestuvės - lemtingas sprendimas

Giedrius Gustas (46 m.) – klaipėdietis, profesionalus ir masininių, ir asmeninių švenčių organizatorius. Žmogus, kuris realizuoja ir pažaboja gyvenimo siautulį, padeda realiai įgyvendinti fantazijas. Jis šventes kuria kitiems.

Vasara – vestuvių metas. Kaip jos pasikeitė per du dešimtmečius trunkančią Jūsų vestuvių ir kitų šventinių renginių organizatoriaus patirtį?

Sausį vestuvių beveik nebūna. O vasarą – kiekvieną savaitgalį ir net po kelias. Tai nereiškia, kad visas jas organizuoju. Per tuos du dešimtmečius pasikeitė daug kas. Labiausiai džiaugiuosi, kad pasikeitė žmonės – mano užsakovai. Jaunieji tapo vyresni, žinantys ko nori žmonės, ir vestuvės tapo išskirtiniu, prabangiu gyvenimo įvykiu. Mano organizuojamose vestuvėse neliko lingavimų prie stalų, dainų apie po stikliuką, po mažiuką, nešvankybių. Tai gal liko kaimo turizmo sodybose organizuojamose vestuvėse su daug mišrainių, daug silkių ir karbonadais su grybu padažu, kurie stovi po šešias valandas.

Kokias prabangiausias ir nykiausias vestuves teko surengti?

Prabangiausių pats nerengiau – tik jose dirbau. Jos vyko dvare ir čia buvo 45 svečiai. Buvo kelios scenos, keliolika garsių dainininkų, trijų metrų ilgio puokštės, kokteiliai, plakami atsižvelgiant į svečio tipažą. O nykiausias prisimenu viešbutyje “Vilon”, kur nei aš, nei dainininkai, nei muzikantai, nei šokėjai taip ir negalėjome išjudinti gelžbetoninių svečių. Galiausiai už juos mūsų atsiprašė patys jaunieji.

Kokias klaidas dažniausiai daro švenčių kaltininkai?

Tie, kurie nori didelės ir gražios šventės, pernelyg pasitiki tik savo jėgomis, atsisako profesionalų pagalbos, dėl ko per pačias vestuves dažnai tenka gailėtis. Kai nėra visumos, tai belieka kaltinti vestuvių vedėjus, muzikantus. Geriau pataupyti ne vestuvių organizavimo, o lietuviškos maisto gausybės sąskaita. Juk gausiais vaišių likučiais pirmadienio rytą džiaugiasi kiaulės. Juk vietoj šešių tortų ir trijų karštų patiekalų geriau pasamdyti gerą fotografą. Lietuviai mėgsta, kad visko būtų daug. O juk geriau mažiau, bet gerai.

Kiek kainuoja vidutiniškos skoningos vestuvės?

Apie 20 000 litų. Į šią sumą  telpa ir vestuvių vedėjas, ir garso aparatūra, ir gražios salės nuoma, ir drabužiai, ir vaišės.

Ką svečiai dabar dažniausiai dovanoja jauniesiems?

Vokelius su nuo 200 iki 500 litų suma. Neretai rengėjai svečių kvietimuose paprašo, kad jie apsiribotų vienu gėlės žiedu jauniesiems.

O kaip puošiasi nuotakos?

Kaimo turizme dažniausias drabužis – “tortas”, t.y. raukiniuotos ir pūstos suknelės. Mieste jaunosios ieško originalesnio rūbo. Dažniausiai nuomuojasi ir tam sugaišta net kelis mėnesius. Jaunikiai neretai siuvasi tokius kostiumus, kuriuos vėliau galėtų vilkėti ir kitomis šventinėmis progomis.

Ar Jūsų rengiamose vestuvėse vagia nuotaką, karia piršlį, svečiai skanduoja: “karti, karti”?

Daugelio lietuviškų tradicijų mieste nebeliko: jokio lėlių vystymo, malkų skaldymo, persirenginėjimų jaunaisiais… Išliko santūrus nuotakos ir jaunųjų pasitikimas po ceremonijos su duona ir druska. Iškilmingas torto prapjovimas, jaunosios puokštės metimas – tai visame pasaulyje įsitvirtinusios tradicijos.

Vestuvių organizatorius samdosi tik miestiečiai?

Ne, nebūtinai. Tai ne tik pinigų, o dažniau kultūros reikalas. Mano užsakovai dažnai būna žmonės, kurie gyveno užsienyje, kurie supranta geros šventės, pramogos, puokštės vertę.

Prestižinėse vestuvėse būtinai turi dainuoti ir groti Lietuvos žvaigždutės. Ar jos brangios tokiai progai?

Pagrindinis atlikėjų reikalavimas – geras garsas. O honoraras – tas pats: ar jis koncertuos salėje su šimtu žiūrovų, ar čia – kur detaliai aptartos visos smulkmenos ir užmokestis. Populiarių atlikėjų atlygis už vakarą svyruoja nuo 1000 iki 4000 litų.

Vilniuje jau įsivyravo pasaulinė mada į vestuves ir kitas reikšmingas puotas dėl reklamos už tam tikrą honorarą kviestis žymius svečius. Ar teko tuo pasinaudoti Klaipėdoje?

Mano praktikoje to dar nebuvo. Nemanau, kad mūsų žvaigždės tokios tuščios, kad parsiduotų už pasėdėjimą prie stalo. Jei dalyvauja žinomo žmogaus šventėje, vadinasi, jie yra jo bičiuliai. Aš taip manau.

Žmonės nori originalumo? Ar fantazijos pakanka bandant išpildyti užsakovų norus?

O, taip. Kai išgirstu apie norus ir finansines galimybes, tai iš dešimties punktų dažniausiai lieka vos pora. Pavyzdžiui – santuoka pajūryje. Romantiška. Tačiau čia ne Turkija ar Ispanija. Niekada nesi tikras, kad lemtingą dieną nelis, ar nesiautės vėjas. Gal miške? O kas apsaugos jaunąją ir pamerges nuo po jų aukštakulnes basutes landančių skruzdžių? Jaunieji tikrai turi labai daug fantazijos. Tačiau aš ją dažnai užgesinu keliais buitiniais elementais: vanduo, WC paslaugos, papildomos elektros energijos atvedimas, patogi aikštelė automobiliams…

Tai kaip surasti tą aukso vidurį, kad šventė būtų originali, miela, skoninga ir pakankamai nebrangi?

Geranoriškai taikomės su realybe. Norai atšvęsti vestuves kopose, miške ar kelte kainuotų labai daug pinigų. Kažin, ar verta?

Kiti, ieškodami originalumo, tuokiasi Havajuose, Šri Lankoje, Las Vegase.

Taip. Bet vestuvės įvyko ne čia, pas mus, prieš savuosius. Nesvarbu, kad Lietuvoje vasara trunka vos porą mėnesių.

Jau porą dešimtmečių šventes rengiate kitiems. O kas šventes rengia Jums?

Niekas. Plačiai nuskambėjo mano 40-mečio fiesta. Aš ją surengiau pats sau: kūriau scenografiją Klaipėdos dramos teatre, scenarijų, kviečiau atlikėjus, derinau jų repertuarą, buitį, apgyvendinimą, maitinimą. Gaila, kad netrukus teatras nugriuvo.

Esate profesionalus švenčių organizatorius. Ar Jūsų darbą vertina tik jų svečiai? Ar tai, kaip kiną, teatrą, koncertus analizuoja profesionalai?

Po ryškesnio masinio renginio pasipila atsiliepimai kas į renginį atėjo, su kuo, kaip apsirengęs, ką valgė, ką gėrė… O renginys lieka tik viso to fonas.

Ką galvojate apie Lietuvos masinius renginius?

Dainų šventė yra vertybė. Man tai gražu. Man patinka skambančių kanklių, gatvės muzikantų, Hansos dienos. Gaila, kad Klaipėdos Jūros šventė jau kelinti metai visai išsigimė ir tapo masinėmis alaus gertynėmis.

Gyvename sudėtingais laikais. Gal tų švenčių per daug?

Ne. Vienareikšmiškai ne. Kol švenčiam – tol dainuojam.