Gabrielė Urbonaitė. Gyvenanti kinu

Gabrielė Urbonaitė – devyniolikmetė kino kūrėja iš Vilniaus, artimiausiu metu pristatysianti savo pirmą nepriklausomą filmą „Plaukikė“. Su ja kalbamės apie kiną, studijas ir, be abejo, šviežiausią režisūrinį projektą. 

Gabriele, tau tik 19 metų, tačiau tvirtai žinai, kad nori save realizuoti kine. Kuo patraukė ši sritis ir kaip joje atsidūrei? 

Kino pasauliu susižavėjau dar vaikystėje, kai tėvai mane vesdavosi į „Lietuvos“ kino teatrą. Anksti pradėjau domėtis nepriklausomu kinu, o rimčiau užsikrėčiau nuėjusi į „Skalvijos“ kino akademiją, kur dvejus metus studijavau dokumentinio kino kurse. Su ten sutiktais žmonėm bendraujam ir dirbam iki šiol. Viena iš priežasčių, kodėl mane taip traukia kinas, yra ta, kad tai komandinis darbas, pats procesas, kurio metu susipažįsti su naujais žmonėm, mokaisi iš jų ir mokai kitus, yra be galo įdomus.

Tačiau kokia yra tavo gyvenimo vizija? Ar visą gyvenimą ketini praleisti kino pasaulyje?

Taip, aš ketinu kurti kiną. Man patinka rašyti scenarijus, montuoti, todėl jei kažkas imtų ir nebeleistų man režisuoti, manau, neprapulčiau. Be abejo, „Skalvijos“ kino akademijoje, įvairiose stovyklose teko išbandyti beveik visas kino profesijas. Labai vertinu kiekvieno komandos nario įdirbį ir pasiaukojimą. O gyvenimo vizija... (šypsosi). Pacituosiu rusų dokumentinio kino režisierių V. Kossakovsky: „Jei gali nedaryti filmų, tai ir nedaryk“. Kol negaliu, darau. O jei staiga imsiu ir atrasiu save kažkur kitur, ką gi. Pasakysiu labai banaliai – noriu, kad mano veikla, kad ir kokia ji būtų, padarytų pasaulį geresnį, noriu padėti žmonėms. 

Režisierius vadovauja visai komandai. Dažniausiai režisieriai - vyrai. Ar sunku būti moterimi režisiere?

Man keistas dar užsilikęs režisieriaus įvaizdis kaip pagyvenusio vyro, rūkančio cigarus ir maukiančio brendį. Lietuvoje yra daug puikių moterų režisierių, aš pati žaviuosi S. Coppolos darbais, taigi nematau jokio skirtumo tarp lyčių. Aišku, iš pirmo žvilgsnio ne visi rimtai klausosi 19-metės merginos kalbų, bet aš dar parodysiu (juokiasi).

Kūrybinę veiklą dažniausiai kažkas įkvepia. Kur įkvėpimo semiesi tu? 

Mane įkvepia gyvenimiškos istorijos, kasdienės situacijos, išgirstos pokalbiuose su draugais arba perskaitytos laikraščiuose. Kaip sakė A. Tarkovskis, kūrėjas neieško siužetų ar temų savo kūrybai, jos pačios ateina ir užauga kūrėjo viduje.

V. Kosakovskis, S. Copolla, A. Tarkovskis... Gal tai mėgstamiausi tavo režisieriai?

Tikrai taip. Tarkovskį paskutiniu metu kažkaip dažnai cituoju, nes skaitau jo biografiją. Sunku išskirti mėgstamiausią režisierių ar filmą. Žaviuosi dokumentika, lietuviška dokumentikos tradicija: R.Verba, A. Stoniu, T. Tamošaičiu. Iš užsienio kūrėjų išskirčiau M. Antonionį, J.-L. Godarą, jau minėtą S. Coppolą, C. Fukunagą. Taigi, mano mėgstamiausių spektras išties yra gana platus.

Pakalbėkime apie studijas. Prestižiniame Paryžiaus universitete studijavai filosofiją. Kodėl nusprendei mokslus nutraukti?

Filosofiją studijavau, nes tikėjau − ir visi aplinkui kalbėjo, − kad tam, jog kurtum kiną reikia pasisemti patirties kitoje srityje. Na, man užteko metų, kad suprasčiau, jog noriu šimtu procentu atsiduoti tam, kas mane labiausiai „veža“ (šypsosi). Tuo labiau, kad dar yra labai daug ko išmokti kino pasaulyje.

Nuo rudens mokytis ir gyventi nusprendei Jungtinėse Valstijose. Kodėl pasirinkai šią šalį? Ko tau trūko Europoje?

Trūkti tai nieko netrūko. Vis dėlto JAV aukšta kino studijų kokybė, Bostoną pasirinkau, nes esu ten jau metus gyvenusi kartu su tėvais. Gavusi stipendiją kino studijoms Emersono koledže, nutariau šią galimybę išnaudoti. 

Buvai apsistojusi Bostone, Paryžiuje, ką tau ir tavo kūrybai davė gyvenimas svetur? 

Iš vienos pusės, labai daug davė, tapau atviresnė kitokių žmonių, kitų tautų aktualijoms, atviresnė pasauliui. Iš kitos pusės, nebegaliu nustygti vienoj vietoj, noriu judėti, keliauti. Vis grįžtu į Vilnių, nes čia – mano miestas, man nepatinka iš čia išvykti, bet dievinu patį kelionės momentą, laukimą oro uosto salėse ar autobusų stotyse. 

Ar užsienyje turėjai kokių nors meninių projektų?

Kai gyvenau Bostone, dirbau vietinėje televizijoje, taip pat teko prisidėti prie prancūzų režisieriaus Michelio Gondry interviu su profesoriumi Noamu Chomsky filmavimo. Paryžiuje dirbau prie dokumentikos kūrėjo Eyalo Sivano projekto „Uždraustas montažas“ (Montage Interdit), nagrinėjančio prancūzų kino klasiko J.-L. Godaro santykį su politika. Šį projektą pristatėme šiųmetiniame Berlyno dokumentikos forume. 

Šią vasarą baigei stambiausią savo filmą. Kaip gimė idėja sukurti „Plaukikę“?

Tai kad dar nebaigtas kurti ir ne toks jis jau didelis (šypsosi). „Plaukikės“ idėja gimė man pačiai plaukiojant Lazdynų baseine. Norėjau padaryti filmą apie plaukimą, apie jaunus žmones ir jų problemas, baimes, apie draugystę, kuri gelbsti tada, kai atrodo, kad viskas slysta iš po kojų. Įspūdžiai patys geriausi – filmavimas įvyko liepos mėnesį, šiuo metu vyksta montažo darbai. Likau be galo patenkinta savo komanda, dirbau su profesionalais, ir iš jų tikrai nemažai išmokau. 

Papasakok apie savo komandą. Kaip ją subūrei? 

Su šio filmo pirminiu scenarijaus variantu nuvažiavau į vasarį vykusią Berlyno kino festivalio Talent Campus programą, kur sutikau būsimą filmo operatorių Saulių Lukoševičių ir montuotoją iš Prancūzijos. Ten idėja pasidalinau ir su prodiuseriu Justinu Piliponiu, su kuriuo netrukus pradėjome darbą. Labai smagu, kad šie ir kiti jauni profesionalai prie filmo prisidėjo dėl idėjos. 

Žodis plaukikė lietuviams dabar asocijuojasi su Rūta Meilutyte. Tai tik nekaltas sutapimas?

Iš tiesų, smagus sutapimas. Juk nesuplanavau, kad Meilutytė laimės auksą (šypsosi). Tačiau, kadangi domiuosi plaukimu, R. Meilutytės pasiekimus sekiau jau anksčiau, kai ji gerino Lietuvos moterų rekordus būdama vos 14-os. 

Kur ir kada planuojama rodyti filmą? 

Bandysim sėkmę įvairiuose festivaliuose užsienyje, o Lietuvoje, ko gero, kitų metų pradžioje.

Pati plaukiojai baseine, jame kūrei filmą. Visgi, baseinų situacija Lietuvoje – ne itin gera. Ką apie tai manai?

Turbūt niekam ne paslaptis, kad baseinų Lietuvoje trūksta, nieko naujo aš čia nepasakysiu. Liūdna, kad žmonės norėdami pasiekti aukščiausių rezultatų turi išvažiuoti ir treniruotis kitur. Iš dalies mūsų filmas buvo kuriamas su tikslu populiarinti plaukimą Lietuvoje. O šios vasaros olimpiniai pasiekimai be abejonių turi atkreipti valdžios dėmesį į šią problemą.

19-os sukūrei profesionalų filmą. Gal jau turi idėjų ką norėtum filmuoti ateityje?

Kol kas visas mano dėmesys sutelktas į „Plaukikę“, tačiau turiu kelias pilnametražių filmų idėjas tolimesnei ateičiai. 

Daugiau apie „Plaukikę“ galima sužinoti čia.