Edita Suchockytė. Dainuojanti grafika

Su grafike Edita Suchockyte susitinkame galerijoje „Kristina Norvilaitė ir Edita Suchockytė“. Menininkės piešia, kaičia kavą, netoliese klegėdamos žaidžia Editos Marlena ir Kristinos Laura. Pokalbis srūva gyvai ir nenuspėjamai − Editos mintis papildo Kristina, į galeriją užklysta praeiviai, norėdamos pasidalinti naujienomis guviai prisijungia mergaitės. Tikra penktadieniška popietė.

Edita, kaip Jūsų gyvenime atsirado vaizduojamieji menai, iš kurių vėliau pasirinkote grafiką?

Mano tėvas yra dailininkas (Vitalijus Suchockis – aut. past.). Augau stebėdama, kaip jis paišo paršiuką Čiuką, karikatūras. Piešiantis žmogus mano sąmonėje visada buvo natūralus ir įprastas reiškinys. Tuo tarpu aš nuo vaikystės norėjau ir piešti, ir dainuoti. Žinoma, tėvas, kuriam buvo artimesnis dailės pasaulis, nukreipė mane ta linkme. Dvylikos metų įstojau į J. Vienožinskio dailės mokyklą Vilniuje. Turėjau puikų mokytoją J. Leką – jis ir įtikino mane, kad turiu būti grafikė. Iki šiol tuo labai džiaugiuosi. Tai be galo įdomi sritis, nuolat kviečianti naujiems iššūkiams.

Ar su ypatingo preciziškumo reikalaujančia technika iš karto užsimezgė organiškas ryšys, ar reikėjo ją pratintis, jaukintis?

Ne, viskas susiklostė labai natūraliai. Iš pat pradžių pajutau trauką ir medžiagoms, su kuriomis tenka dirbti, ir spalviškai santūriam piešiniui, nors grafika ir nėra vien juodai balti vaizdai, kaip dažnai įsivaizduojama. Man patinka, kad gautus atvaizdus galima padauginti, kad jais gali džiaugtis ne vienas žmogus. Taip ir išsiskyrimą su darbu lengviau išgyventi. Man artimas dalijimosi džiaugsmas. Kita vertus, nejaučiu didelio sunkumo, kai tenka atsisveikinti ir su vienetiniais darbais – sykį rengiau savo darbų parodą ir už suteiktą salę galerijos šeimininkė išsirinko darbą, kuris buvo gražiausias man pačiai. Pamaniau: „Kodėl ne, vadinasi, šitas darbas turi iškeliauti į tuos namus“. Paveikslas privalo gyventi savo gyvenimą.

Esu iš tų žmonių, kurie žvelgia tik į priekį. Niekada nesidairau atgal, niekada nesigailiu dėl padarytų klaidų – mano galvoje visada pilna naujų sumanymų (juokiasi). Šiuo aspektu labai padeda galerija. Būdama čia dar daugiau dirbu, o naujausius darbus iš karto galiu pristatyti žmonėms. Vos tik įvyksta paveikslo ir žiūrovo susitikimas, aš pasitraukiu, atsiskiriu nuo savo kūrinio. Tai gelbsti ruošiantis parodoms – kol paveikslai gyvena tik su tavimi, jauti didžiulę įtampą. Viešumas veikia kaip lakmusas, nuolatinis jėgų pasitikrinimas.

Per parodos, kurią gegužės pradžioje surengėte su Kristina ir Martynu Gaubu, atidarymą „Arkos“ galerijoje užsiminėte, kad paskutiniai Jūsų darbai kaip niekad asmeniški, kad pristatydama juos jaučiatės apsinuoginusi. Ar kurdama naujus siužetus visada perleidžiate per savo asmeninę patirtį? Ar dažniau klaidinate žiūrovą, menate jam mįsles, žaidžiate kultūrinėmis citatomis?

Tiek piešdama, tiek dainuodama remiuosi savo asmenine patirtimi ir išlieku nuoširdi. Dirbdama pagal konkrečią temą visada pritraukiu ją prie savęs. Man įdomu piešti žmogų. Net jei vaizduočiau gamtą, joje atsirastų žmogus, žmogaus ir gamtos santykis. Piešdama Vilnių vis tiek pavaizduočiau du žmones, nes be jų tas darbas būtų kažkoks nemaniškas.

Niekada neieškau siužetų. Paprasčiausiai gyvenu. Svarbiausia nesislėpti nuo pasaulio ir džiaugtis šia diena. Būti atviram, pildytis kasdieniais įvykiais.

Pristatydami „Pro rakto skylutę“ siekėte užpildyti Lietuvoje tuščią erotinio meno nišą. Ar tokia tuštuma iš tiesų egzistuoja? Ar mūsų visuomenėje erotika vis dar kelia negatyvias asociacijas?

Taip. Pakako perskaityti atsiliepimus apie parodą. Akivaizdu, kad dalis jų rašyti gal nė gerai neapžiūrėjus darbų, su išankstiniu nusistatymu. Kai kuriems net parodos pavadinimas pasirodė vulgarus. Dažnai tenka aiškintis, kodėl vaizduoju tiek daug nuogo kūno. Daugeliu atvejų nė nebandoma gilintis, kokią žinią nešu savo paveikslais. Tuo tarpu dailininkui žmogaus kūnas yra visiškai natūralus ir įprastas dalykas − akademijoje piešdavome ir nuogą, ir aprengtą, ir jauną, ir seną kūną. Mums neegzistuoja tokios kategorijos, kaip juoda-balta, gražu-bjauru. Nuogumas nėra pagrindinė tema, kurią plėtoju savo paveiksluose, aš kalbu per nuogą moters kūną, tačiau tai tėra priemonė kitiems dalykams išsakyti.

Čia kur kas pastebimesni intymūs atsivėrimai, ne kūno, o sielos nuogumas. Gal būtent tai ir trikdo daugelį žiūrovų.

Visiškai teisingai. Pro rakto skylutę žiūrėjau tikrai ne į nuogą moters kūną, man rūpėjo jos vidus. Jeigu kai kurie žiūrovai tai pamato, vadinasi, man pavyko.

Ar tikrai tik pro rakto skylutę galima pamatyti žmogų be kaukių?

Turbūt. Tik nestebimas žmogus nusimeta visas kaukes, vaidmenis ir tampa tokiu, koks yra iš tikrųjų. Vien jau į galeriją užsuka daugybė žmonių − tai tokia praktika, kad norom nenorom pradedi pastebėti panašius dalykus. Žmonės turi labai daug kompleksų, tačiau ne iš baimės pasirodyti prastesniais, o iš baimės būti nuoširdžiais, atvirais, gerais.

Tuo tarpu man labai svarbus sąlytis su žmonėmis. Ypač dainuojant, kai nepažįstami klausytojai išgirsta, įvertina. Iš jų gaunu labai daug teigiamų emocijų. Kartais tiek palaikymo ir komplimentų nesulaukiu iš artimųjų. Žmonės, užsukantys į galeriją, taip pat linki mums laimės, kūrybinės sėkmės, gėrio.

Daug sąšaukų tarp Jūsų paveikslų ir atliekamų dainų. Abiem atvejais kalbate apie išoriškai stiprią, nepriklausomą, o viduje jautrią ir trapią moterį.

Niekada apie tai nesusimąsčiau... Turbūt nėra nė vienos daininkės ar dailininkės, kuri išoriškai nebūtų stipri, o viduje − pažeidžiama ir trapi. Kaip ir tapydama, rinkdamasi muzikinius kūrinius daug negalvoju. Galbūt jie patys mane pasirenka. Viskas vyksta intuityviai. Kristina sako, kad moterys mano paveiksluose ir dainose jautrios ir romantiškos, kad kurdama dažnai nuklystu į vaikystę (juokiasi).

Paveiksluose atsiranda dar ir gamtos pasaulis, augmenija, besiskleidžianti kaip moteriškumo šaltinis.

Man patinka, kad augalai kaip ir žmogus yra sukurti aukštesnės jėgos. Moteris iš tiesų labai panaši į augalus− gyvastinga, besistiebianti į šviesą. Ir gamta, ir moteris gali būti tiek kurianti, tiek griaunanti.

Ar Jums kaip kūrėjai svarbus grafikos ir kitų menų pokalbis? Kaip tai praturtina Jūsų vaizduotę?

Man labai svarbi muzika, tačiau nepasakyčiau, kad ji ir grafika mano gyvenime būtų sulipusios. Būnu vienokia, kai dainuoju, kitokia – kai piešiu. Prieš kurį laiką sakiau, kad piešdama esu daugiau vyras, o dainuodama – daugiau moteris. Dabar moteriškumo pajauta persmelkė abi šias veiklas (juokiasi). Kristina sako, kad muzika ir grafika man padeda išlaikyti tobulą harmoniją – dainuodama esu atvira, duodanti, o piešdama susitelkiu ir apsigyvenu savame pasaulyje.

Minite moteriškas ir vyriškas erdves. Ar tokį skirstymą lemia tai, kad kaip menininkė vis dar privalote įrodinėti, kad esate verta kurti?

Neegzistuoja vyriškas ar moteriškas menas. Yra geras arba blogas menas. Tačiau meno pasaulyje vis dar ryški lyčių hierarchija. Galbūt apie tai nekalbama garsiai, tačiau stodama į akademiją (Vilniaus dailės akademiją – aut. past.) žinojau – jei surinksiu tiek pat balų, kiek stojantys vaikinai, priims juos. Į kuriančią moterį nežiūrima rimtai, manoma, kad ji pažais, o tada gimdys vaikus ir rūpinsis buitimi.

Čia ir vėl labai padeda galerija. Gaunu didžiulį palaikymą iš Kristinos, o sava erdvė suteikia laisvę ir nepriklausomybę. Neturime eiti į kompromisus: pačios nusprendžiame, kada rengsime parodos atidarymą, o kada – gyvos muzikos vakarą. Kai savo jėgomis paneigi vyraujančius stereotipus, pasidaro daug lengviau. Galiu drąsiai sakyti, kad šiuo metu išgyvenu laimingiausią savo gyvenimo etapą – turiu puikią darbo vietą, puikią kolegę, jaučiuosi rami ir užtikrinta.

Stereotipus paneigiate ne tik profesine, bet ir gyvenimiška prasme. Tarkime, dukters gimimas Jus, regis, tik praturtino.

Taip. Gimus dukrai pradėjau daugiau ir geriau dirbti, dingo klausimai „ar man viso to reikia?“ Motinystė į mano gyvenimą įnešė labai daug ramybės ir stabilumo. Esu atsakinga už augantį žmogų, privalau būti stipri, turėti savo kelią, būti pavyzdys. Nežinau, ar vaiko atsiradimas visas moteris paveikia vienodai, tačiau man tai buvo visomis prasmėmis teigiamas ir vertingas įvykis.

Visuomenėje gaji nuomonė, kad vaikas trukdo kūrybai. Nieko panašaus. Priešingai. Visada žinojau, kad noriu piešti ir dainuoti, todėl jokia buitis nepajėgi manęs sustabdyti. Viskas priklauso nuo žmogaus – jei jis turi ambicijų, vidinės energijos, idealizmo, jokios išorinės aplinkybės nesutrukdys jam siekti savo tikslų.

Kokia moteris pelno Jūsų pagarbą ir susižavėjimą?

Karinga. Žaviuosi moterimis, kurios gali apginti savo idėjas, savo gyvenimą, kitą žmogų. Karingos ne naikinimo, o kūrybos prasme. Nevisada tenka kurti plyname lauke − kartais dar reikia iškirsti tankų mišką. Štai tada ir prisireikia karingumo. Kokia dar? Gal paslaptinga... Bet ne, moterys man yra aiškios ir neatrodo paslaptingos (juokiasi). Paslaptingesni vyrai. Moteris pakankamai gerai pažįstu ir neįsivaizduoju paslapties, kurios nebūtų galima atskleisti. Tuo tarpu bendravimas su vyrais parodo visiškai kitą matymo kampą. Vyrai ir moterys − tarsi atskiros planetos, kurios kažkaip susitinka, o kartais net ir susikalba.

Į galeriją užsuka moterų, kurias pamačiusios nustėrstame: „Kokia moteris!“. Kristina sako, kad tokios moterys švyti nepriklausomai nuo amžiaus. Jose yra visko: ir cukraus, ir druskos, ir pipirų. Jos nebūtinai geros, švelnios ar ramios, jos neužgesusios. Sukeliančios skersvėjį. Suteikiančios kitiems norą grožėtis gyvenimu.

Editos Suchockytės darbus galite pamatyti čia.